Kalbant apie gyvenimą ir mirtį, žmonės visada įpratę juos skirstyti į du priešingus kraštutinumus: gyvenimas yra gaiva ir šilta ryto šviesa, žydinčios gėlės ant šakų ir viltis, tvirtai laikoma delnuose; o mirtis yra šalta ir tyli naktis, nudžiūvę lapai, krentantys nuo šakų, ir neišvengiama pabaiga, nuo kurios mes bėgame. Dėl šios instinktyvios baimės dažnai esame apsėsti pratęsti gyvenimo trukmę, tačiau nekreipiame dėmesio į gyvenimo gelmių tyrinėjimą, ir mes visada nenorime susidurti su faktu, kad mirtis yra nepakeičiama gyvenimo dalis. Jie niekada nėra atskirti priešai, o kompanionai, kurie gamtos cikle sugyvena ir priklauso vienas nuo kito.
Gyvybės brangumas slypi ne amžinybėje, o jo baigtinumui ir gyvybingumui.Gyvenimas yra{0}}vienos krypties kelionė. Pradėdami nuo gimimo šauksmo, su smalsumu ir entuziazmu paliečiame pasaulio šilumą ir šaltumą, jaučiame šeimos meilės šilumą, draugystės nuoširdumą ir meilės grožį, patiriame juoką ir ašaras, glotnumą ir nusivylimą, augame kiekvienu potyriu ir praturtėjame kiekvienu suvokimu. Laukinė piktžolė stengsis prasiskverbti pro dirvą, maža gėlė drąsiai žydės saulės link, o skrendantis paukštis atkakliai išskleis sparnus ir pakils. Visi pasaulio gyvenimai iš visų jėgų stengiasi apšviesti savo šviesą per ribotą laiką, o tai yra pati originaliausia gyvenimo prasmė - ne tik egzistuoti, bet ir šiltai augti, jaustis dėmesingai ir palikti unikalų savo pėdsaką. Mums nereikia kovoti su gyvenimo pabaiga, tiesiog branginti kiekvieną dabarties akimirką, nuoširdžiai mylėti, gyventi rimtai ir užpildyti ribotą gyvenimą šiluma ir verte.
Mirtis nėra baisi. Tai ne gyvybės naikinimas, o gamtos ciklas ir tikslas.Gimimas, senėjimas, ligos ir mirtis yra teisingiausi dėsniai pasaulyje, niekas negali būti išimtis, nepaisant turto ar statuso. Visada galvojame, kad mirtis yra netektis, išsiskyrimas ir visko pabaiga, bet žvelgiant iš kitos perspektyvos, mirtis tėra gyvybės formų transformacija: nukritę lapai virsta pavasariniu purvu, kad pamaitintų naujus medžius, tekantis vanduo susilieja su upėmis ir jūromis, kad sugrįžtų į platybes, o prarastos gyvybės niekada neišnyksta. Tie, kuriuos mylėjome, šiluma, kurią palikome, ir gerumas, kurį perdavėme, visada išliks pasaulyje, taps šviesa vėlesnių kartų atmintyje ir įsilies į gamtos ratą. Mirtis moko mus branginti, verčia suprasti gyvenimo trapumą ir brangumą, verčia atsikratyti įkyrybių ir ginčų, mokėti gerbti gyvybę, maloniai elgtis su kitais ir su savimi. Tai ne tamsi pabaiga, o priminimas, kad turėtume gyventi taip, kaip norime tuo metu, kai turime gyvenimą.
Gyvybės ir mirties ciklas yra amžinas visatos dėsnis, o kartu ir švelniausia gyvenimo tiesa. Mums nereikia bijoti mirties ar gaišti gyvenimo laiko. Gyvenimas suteikia mums teisę jausti pasaulį, o mirtis suteikia mums ramybę išspręsti praeitį. Jie papildo vienas kitą, todėl kiekvienas gyvenimas yra prasmingas ir kiekvienas atsisveikinimas yra reikšmingas. Tegul visi su baime elgiasi su pagarbiu gyvenimu, su entuziazmu priimame gyvenimą, o atsiskyrimą baigiame ramiu ir ramiu protu, supraskime, kad būdami gyvi turime gyventi puikiai, o išeinant ramiai priimti gamtos sutvarkymą, o gyvenimo ir mirties ratu gyventi pačiu tikriausiu ir šilčiausiu savimi.
